Kiekvieną dieną. Paaugti po du milimetrus.

Link savęs, link žmogaus, link gerumo.

Kiekvieną dieną. Vis arčiau savo saulės.

Nežinau, ar kada nors atsistebėsiu jūra, ryjančia vakarop besileidžiančią saulę. Matyt niekad. Turbūt turėčiau džiaugtis dėl to. Kiekvienam saulėlydy gimsta vis kitos mintys, vis kitos prasmės ir galiausiai saulėlydis pasidaro nebe saulės grimzdimu tolyn į jūrą, o minčių sukeltomis spalvomis, kitaip tariant, tampa nebe materialių judančių kūnų sąveika. Ir štai, jūra mane nustebino. O galbūt tai buvo saulė, nes per savo kelyje vis tolyn į galvotų galvų karalystę grimztančias mintis sugebėjau pažvelgti į tai, kaip leidžiasi saulė. Galbūt jūs visi jau esate pastebėję, tačiau aš tai atradau tik šią vasarą – saulės atspindys vandenyje, arba saulės takas, visuomet prasideda nuo žmogaus, žiūrinčio į jį. Takas į saulę… tuo pačiu ir takas į dangų, į beorę kosmoso erdvę… Takas į save. Iš tiesų, jei giliau pagalvotumėm, į klausimą “Kur veda keliai?” rastume tik vieną atsakymą. Visi keliai veda į save. Nes praėję tuo taku, kuris mums pasaulyje yra pakištas po kojomis, mes pakintam savo esybe ir artėjam link tų, kuriais galiausiai turime tapti.